Pagrindinis specialaus transformatoriaus principas iš esmės yra elektromagnetinė indukcija: kintamoji srovė generuoja kintamąjį magnetinį srautą pirminėje apvijoje, o tai savo ruožtu indukuoja įtampą antrinėje apvijoje ir taip pasiekiamas elektros energijos perdavimas ir transformavimas. Skirtumas slypi tame, kad specialus transformatorius, pagrįstas šiuo pagrindiniu principu, yra „pritaikytas“ pritaikyti įtampą, srovę, dažnį ar bangos formą pagal skirtingas veikimo sąlygas.
Kai kintamoji srovė įvedama į pirminę pusę, geležies šerdyje susidaro kintamasis magnetinis laukas. Šis magnetinis srautas praeina per antrinę apviją, sukeldamas atitinkamą įtampą. Reguliuojant apvijų posūkių santykį, galima padidinti-didinti, laipsniškai-mažinti arba pasiekti specialius įtampos išėjimus. Specialių tipų, tokių kaip lygintuvų transformatoriai ir krosnių transformatoriai, srovės iškraipymo, harmonikų ir netiesinių apkrovų poveikis magnetiniam laukui taip pat užtikrina stabilų veikimą net sudėtingoje elektromagnetinėje aplinkoje.
Specialaus transformatoriaus „ypatingumas“ slypi ne pačiame principe, o jo inžineriniame išplėtime. Pavyzdžiui, aukšto-dažnio transformatoriuose būtina sumažinti sūkurines sroves ir odos poveikį; didelės-srovės transformatoriuose būtina padidinti šilumos išsklaidymą ir trumpojo jungimo{3}}atsparumą; o bandomuosiuose transformatoriuose pabrėžiamas aukštas izoliacijos lygis ir stabili išėjimo galimybė. Todėl visi jie yra elektriniai įrenginiai, pagrįsti elektromagnetine indukcija, kurie yra pritaikyti skirtingiems taikymo scenarijams optimizuojant konstrukciją, medžiagas ir parametrus.
